Komandos stiprinimo žygis: Juokai ir atkaklumas prie Huangniupu rezervuaro

Lečango Juhuango mokslinių tyrimų parke mes ne tik gaminame prispaudimo, mašininius ir petukinius varžtus – mes esame komanda, kuri viena už kitą stovi, kartu praleidžiame vėlyvas naktis, taisydami gamybos linijas, ir kartu švenčiame sėkmes sunkiai iškovotuose užsakymuose. Taigi, kai kilo mintis apie komandinį žygį iki Huangniupu rezervuaro, visi žinojome, kad tai bus visiškai ne kaip tie ofisiniai susirinkimai. Tai turėjo būti diena, kurią leisime klaidindamiesi, kvatodami iki skruostų skausmo ir pagaliau pažinsime vienas kitą ne tik per „na, kaip sekasi su varžtų partija?“

9 val.: Šešių vietų dviračiai

Mūsų mažoji kelionė iškart turėjo neištartą taisyklę: šešių vietų dviračiai yra tiesiog chaosas ant ratukų. Mes suskirstėme į dvi komandas. Manoje buvo Lao Vangas – jis dirba suveržimo gamykloje nuo pat pradžių, po nagais turi tepalo ir turi istoriją kiekvienam įrenginiui – ir Xiao Li, mūsų naujasis praktikantas, kuris vis dar pasiklysta ieškodamas pertraukos kambario. Kitoje komandoje vadovavo direktorius Zhangas, kuris nesiliovė gyrėsi „dviračiais lenktyniavęs koledže“ (pasirodo, tai buvo prieš 20 metų). Praėjus penkioms minutėms, mūsų grandinė nutrūko, Lao Vango darbo batai įstrigo pedaluose, o Xiao Li buvo pernelyg užhipnotizuotas rezervuaro, kad pastebėtų, jog mes jau nuklydome nuo tako. Direktorius Zhangas su savo komanda pralėkė pro šalį, šaukdami: „Reikia stumtelėjimo?!“ Bet karma greita – jų dviratis užvažiavo ant duobės, ir jų vandens buteliai nuskriejo ore kaip konfeti. Mes vos nesusilankstėme iš juoko; buvo chaotiška, bet, žmogau, tai buvo geriau nei sėdėti prie darbastalių.

Kol pagaliau palikome dviračius ir išėjome į taką, mūsų marškiniai buvo permirkę iki siūlo galo – bet niekas nesiskundė. Huangniupu rezervuaro takai yra būtent tai, ko reikia po ilgos savaitės, praleistos spoksant į tvirtinimo detalių specifikacijas: aukšti pušynai, kvepian­tys šviežiu lietumi, vanduo toks ramus, kad atspindi dangų, ir mažytis upeliukas, kuris tiesiog kvietė pasimaudyti kojomis. Lao Vangas pradėjo pasakoti istorijas apie ankstyvus laikus – tada, kai dar gamindavome tik paprastas tvirtinimo detalės, o jis dvi valandos nakties remontuodavo įrenginį su vienintele veržliarakčiu ir termosu arbatos. Xiao Li akys išsiplėtė; ji neturėjo supratimo, kad anksčiau mes rankiniu būdu pakuodavome fiksavimo varžtus, kol nepagavome naujos surinkimo linijos. Tokia jau ypatybė žygyje – nekalbi apie terminus. Kalbi apie tuos painius, žmogiškus dalykus, kurie suteikia komandos, o ne tik bendradarbių jausmą.

Pietūs: nuotraukų sesija prie garsiojo „Fu“ akmens ir nerūpestingas šventinis stalas

Negalima nuvykti į Huangniupu nepasistojus prie didelio raudono „Fu“ (laimės) akmens – tai praktiškai rezervuaro vizitinė kortelė. Susibūrėme visi kartu nuotraukai, o direktorius Zhang nuolat bartis, kad „atrodytume profesionaliai“ (vis kartojo, kad nuotrauka reikalinga svetainei). Kaip tik tuo metu, kai paspaudžiamas mygtukas, Džimas – jis iš mūsų partnerių kompanijos, tikras pokštų meistras – šoko už direktoriaus Zhang ir sukryžiavo akis. Mėginome 17 kartų, kol gavome nuotrauką, nepasufleruotą dėl jo kvailysčių, ir juokėmės taip smarkiai, kad skaudėjo šonus. Lao Vangas paplekšnojo Džimui per petį ir tarė: „Tikėkimės, kad ši „laimė“ atneš tą didelį tvirtinimo detalių užsakymą, kurio taip ilgai siekiame.“ Xiao Li pridūrė: „Jau įveikėme paskutinį sudėtingą užsakymą!“ Visi suspiegė iš džiaugsmo – yra kažkas nuostabaus dėl to, kad švenči darbo sėkmę šalia milžiniško laimingosios akmenų.“

Radome vietelę po didžiuliu banjano medžiu papietauti – dėžutės su maistu, taip pat keletas vietinių kiaulienos šonkauliukų, kurie taip skaniai kvepėjo, kad Džimas vis bandė pavogti iš Xiao Li. Beje, Xiao Li vis tiek pasidalijo savo mangų su juo net po to „fotobombos“ nesėkmės. Menedžeris Zhang slapčia pasičiupo papildomą ryžių kamuoliuką, manydamas, kad niekas nemato (visi matėme, bet nieko nesakėme). Kažkas išsitraukė nešiojamą grotuvą ir įjungė senus kinų pop muzikos takelius – žinote tuos, kuriuos visi traukia netinkamai. Valandą mes nebuvome „varčių gamyklos komanda“. Mes buvome tik žmonės, kurie per daug valgė, blogai dainavo ir nė karto nepažiūrėjo į savo telefonus. Tai buvo tobula.

Vakaras: vakarienė, gėrimai ir „Prisimeni tada…?“

Iki 18 valandos mes jau mirėme iš alkio – žygiavimas tais švelniais šlaitais (Mistras Li prisiekė, kad jis pats greičiausias, bet visi žinojome, kad jis pasirinko trumpiausią kelią šalia paviljono) gerokai padidino apetitą. Nuėjome į mažą šeimos restoranėlį prie rezervuaro – plastikiniai stalai, virėjas, rėkiantis nurodymus iš virtuvės, ir toks maistas, kuris skanėja kaip namie. Užsisakėme per daug: troškintą kiaulieną, kepantą kopūstus ir dėžę šalto alaus. Kai maistas atsirado, istorijos ėmė lietis greičiau nei gėrimai.

Liza atsakinga už mūsų tvirtinimo detalių kokybės patikrą. Ji minėjo, kad kartą dirbo iki 22 val., skubiai tikrindama mašininio sriegio veržlių partiją. „Buvo taip pyksta, kad norėjau jas viską išmesti į šiukšliadėžę“, – pasakojo ji. „Bet tada iš valgyklos atėjo senasis Vangas su dubeniu karštų sausų makaronų ir tarė: „Išspręskime tai kartu.“ Sandėlio darbuotojas Maikas prisipažino, kad kartą papildomai klientui išsiuntė 500 petnešų varžtų. Dėl to klientas buvo labai sužavėtas mumis, atsiuntė dėkojamąją kortelę ir padarė didelį naują užsakymą. Vadovas Zhang pakėlė savo alų ir tarė: „Todėl mes gerai dirbame savo darbą“. „Padarėme klaidą. Išspręsime ją. Nenumesime kito žmogaus vieno kovoje.“ Visi susidaužė taurėmis, net tie, kurie negeria, pakėlė savo gazuotųjų gėrimų skardines.

Kodėl šis žygis buvo svarbus

Žmonės klausia: „Kodėl varžtų gamykla gaišta laiką žygyje?“ Paprasta. Rytoj, kai Liza tikrins pritvirtinimo varžtus, ji prisimins, kaip juokėsi iš Džimo kvailo įsibrovimo į nuotrauką. Kai Lao Vangas taisys mašiną, jis prisimins, su kokia užsidegimu Xiao Li pasakojo apie mūsų senas istorijas. Kai būsime palaidoti po standžiais terminais, mes nematysime tik kolegų – mes matysime žmones, kurie kartu su mumis kovojo su dviračiais, dalijosi mangais ir netinkamai dainavo po tą banjaną. Būtent tai padaro mus efektyvesniais darbe.

Mes gaminame tvirtinimo elementus, kurie laiko pastatus ir mašinas kartu – bet iš tikrųjų svarbiausia yra komanda, kuri šiuos tvirtinimo elementus gamina. Huangniupu grožis – žali takai, rami vandens paviršius, tas kvailas „Fu“ akmuo – suteikė mums galimybę atsikvėpti ir prisiminti, kodėl tai darome. Lechang Yuhuang Mokslinių Tyrimų Parkas – tai ne tik pažangios mašinos ir geri varžtai. Tai Lao Vango naktiniai miežiniai, Džimo kvaili pokštai, Siou Li entuziazmas ir visi tie maži būdai, kuriais mes vienas už kitą jaučiamės atsakingi.
Pirmadienio rytą, grįžus į fabriką, Džimas priklijavo mūsų „Fu“ akmens nuotrauką prie pertraukų kambario šaldytuvo. Jame parašė: „Kitas žygis: JOKIŲ ŠEŠIŲ vietų dviračių.“ Kai visi pamatėme, nusijuokėme, tada grįžome prie darbo – gaminant fiksuojamuosius varžtus, mašininius varžtus, petinius varžtus ir tokios komandą, kurios darbas jaučiasi mažiau kaip pareiga, o labiau kaip laikas, praleistas su žmonėmis, kuriems pasitiki.
Jei reikia aukštos kokybės tvirtinimo detalių – pagamintų žmonių, kurie rūpinasi tuo, kad viskas būtų padaryta teisingai, ir kurie vienas už kitą atsistoja, – Lechang Yuhuang mokslinių tyrimų ir technologijų parkas yra jūsų komanda. Mes ne tik gaminame sriegius; mes statome kažką, kas ilgai tarnauja, tiek jūsų projektuose, tiek mūsų komandoje.

Lechang Yuhuang Electronic Technology Co., Ltd
El. paštas: [email protected]
WhatsApp/WeChat/Telefono numeris: +8613528527985